Į aukcioną Į aukcioną

Draugaukime Facebook!

Į futbolo maratoną

Sėkmės istorijos

Valdemaras: „Aš galiu pasirinkti, kokiu gyvenimo keliu eisiu“

Šį kartą norime papasakoti jums apie Valdemarą, kuris yra vienas iš ištikimiausių „Vilnius social club“ futbolo mokyklos narių. Vaikinas per trejus metus praleido tik tris futbolo treniruotes, kaip jis įvardino, „dėl labai svarbių priežasčių“, nes sirgo, šventė gimtadienį ir statė šiltnamį. Mus džiugina tokia jo ištikimybė, tačiau tai tik maža dalis to, dėl ko mes didžiuojamės Valdemaru. 

Vaikino draugystė su futbolu prasidėjo nuo ketverių metų, kai kartu su broliu kieme spardydavo kamuolį. Tai yra vienas iš šviesiausių jo vaikystės prisiminimų, nes šiuo metu santykiai su broliu nebėra tokie artimi. Valdemaras nuo dešimties metų gyveno globos namuose, mama mirusi, o tėčio apskritai nėra matęs. Vaikinas pasakojo, jog jam teko susidurti su daug išbandymų. Daugelio draugų, su kuriais jis augo, jau nebėra jo gyvenime, nes išsiskyrė prioritetai. „Man patinka viena frazė, kurią net nepamenu, kur išgirdau, jog galiu pasirinkti, kokiu gyvenimo keliu eisiu: tiesiu, vingiuotu ar į niekur. Tai aš labai nenoriu eiti tuo, kur į niekur. Todėl stengiuosi sveikai maitintis, sportuoti, jau kuris laikas visai nevartoju svaigalų. Futbolas man padeda nenuklysi nuo mano pasirinkto kelio, jis man reiškia labai daug. Jaučiu, kad mano kelias dabar yra tarp to vingiuoto ir tiesaus“, – pasakojo Valdemaras. 

Į „Vilnius social club“ jis atėjo, nes jį pakvietė draugas Darius. Vaikinas jau turėjo sukaupęs sportinės patirties iš buvusių klubų „Vėtra“ ir „Žalgirietis“, tačiau iš karto pajuto, kad šis klubas yra kitoks. „Man labai patinka, kad mes čia bendraujame. Tai ne tik žaidimas. Pradžioje ir pabaigoje mes susėdam į ratą ir kalbamės, kaip mums sekėsi. Ir su tokiais pasakymais „gerai“ neprasmuksi. Sedrikas duoda labai gerų pastabų apie tai, kaip mes elgiamės, tas padeda pasikeisti. Aš pats jaučiu, kad pasikeičiau, ne taip išlieju savo emocijas ant kitų, mažiau keikiuosi. Vis tiek dar man sunku kartais valdyti pyktį, pavyzdžiui, atėjo šį sezoną nauji žaidėjai, tai visiškai spiria pro šalį, todėl buvom labai pikti pradžioje, bet praėjo kelios treniruotės ir aš jau pradedu ne pykti, o aiškinti, kaip reikia žaisti“, – dalinosi vaikinas. Dėl savo pastangų visai neseniai Valdemaras buvo pakviestas prisijungti prie mūsų bičiulių „Western Union“ komandos.

Paklausus, kas šiuo metu gyvenime svarbiausia, Valdemaras atsakė, jog „santykiai šeimoje“. Jau dvejus metus vaikinas gyvena kartu su savo drauge Viktorija ir jos mama. Jis džiaugėsi, kad turi nuostabią merginą, kuri būna kartu su juo per kiekvieną treniruotę. Ji yra jo palaikymas ir stipriausia motyvacija siekti kažko daugiau gyvenime.

Ačiū tau labai, Valdemarai, kad esi mūsų organizacijos dalimi. Linkime sėkmės ir įvarčių!

Artūras iš „Vilnius social club“ futbolo mokyklos

nuotrauka-prie-sekmes-istorijos

Artūras iš „Vilnius social club“ futbolo mokyklos Ieškoti pirmos istorijos šiai skilčiai nebuvo sunku. Paklausus futbolo mokyklos savanorių, kurie vaikai ir jaunuoliai jiems labiausiai įsiminė, dažnas atsakymas buvo „Artūras“. Paklausus „kodėl“, skambėdavo atsakymas, kad jis buvo nuo pat pradžių, niekada nepraleido treniruočių, dėl savo gerų rezultatų perėjo visas grupes ir jau ketvirtą sezoną lankys futbolo mokyklą. Ir iš tiesų po pokalbio su Artūru bei socialine darbuotoja Giedre liko jausmas, kad šis vaikinas yra ypatingas ir tuo pačiu labai paprastas žmogus, kuris siekia savo svajonių.

„Man patinka futbolas“, – tai buvo pirmasis Artūro sakinys apie save. Jis pasakojo, kad nuo pat vaikystės spardė kamuolį kieme, nors ir nemokėjo taisyklių. Anot jo, apie taisykles tuo metu nereikėjo galvoti, nes žaisti su draugais buvo tiesiog smagu. Pirmas profesionalesnes futbolo treniruotes pradėjo lankyti, kai Vilniaus vaikų socialinės globos namų „Gilė“ socialinė darbuotoja Giedrė pasiūlė eiti į „Vilnius social club“ futbolo mokyklą pas Sederiką, o šiuo metu jis jau lanko du klubus – „Vilnius social club“ ir „Žalgirietis“. Artūras pasakojo, jog be futbolo būtų nuobodu gyventi ir kartais aplanko toks jausmas, kad galėtų žaisti, „kol kojos nukris“.

Kalbėdamas apie tai, kas motyvuoja lankyti „Vilnius social club“ treniruotes, Artūras papasakojo, kad jam patinka santykis su Sederiku ir kitais savanoriais. „Man ten patinka, nes paprastai visi iš manęs kažko nori, o ten – ne. Aš nejaučiu spaudimo ir kritikos, jei ir suklystu, mane vis tiek pagiria ir paaiškina, kaip reikia daryti. Sederikas yra daugiau nei treneris, o savanoriai Mantas ir Benas būna linksmi, moka gerai žaisti futbolą. Ir aišku, auklėtoja Giedrė – ji mane visada palaiko, duoda naujų kamuolių, nes jie nuo dažno žaidimo greitai susidėvi“.

Anot socialinės darbuotojos Giedrės, bendradarbiauti su „Vilnius social club“ yra paprasta, nes jungia ta pati profesinė kalba ir supratimas. „Aš visada žinau, kaip sekasi mūsų vaikams, nes Sederikas parašo man dažnai apie situaciją, supranta, kai atsiranda sunkumų“.

Artūras pasakojo, jog futbolo treniruotės ir bendravimas su Sederiku suteikė daugiau pasitikėjimo savimi bei vidinės drąsos. „Man ten patinka ir šiais metais aš ten būsiu. Dėl to, kad lankiau „Vilnius social club“, dabar lengviau žaisti „Žalgirietyje“. Vaikinas savo ateitį sieja su sportu ir norėtų mokytis Vilniaus edukologijos universitete ir tapti treneriu. Nors iki to dar nemažai darbo reikia nuveikti, nes jam dar tik keturiolika metų, tačiau Artūras tiki savimi ir neabejoja savo pasirinkimu.

O kurgi ta sėkmė? Dažniausiai nuskambėjęs žodis, kuris apibūdino Artūrą, – „ištikimas“. Ištikimas „Vilnius social club“ mokyklai, ištikimas savo tikslams, ištikimas artimiems žmonėms, ištikimas futbolui. Ištikimybė siejasi su atsakomybe. Būdamas keturiolikos metų Artūras geba daryti ilgalaikius pasirinkimus, o tai yra sėkmingo ir brandaus žmogaus bruožas. Tad užbaigti šią istoriją labai tinka globos namų socialinės darbuotojos Giedrės pasakytais žodžiais apie mūsų istorijos herojų: „Artūras yra žmogus, turintis talentą ir sugebantis juo naudotis“.