Draugaukime Facebook!

 

Į futbolo maratoną

Gyvenimo istorijos

Raminta: „Savanoriaudama supratau, kiek daug gali pakeisti vienas pokalbis“     

Neįsivaizduojam Vilnius social club be savanorių. Pristatome interviu su mūsų nuostabia savanore Raminta.    

Raminta, papasakok apie save.

– Esu žmogus, mėgstantis išbandyti ką nors naujo, todėl savanorystė man yra būdas atrasti save veiklose, kurių niekad nesu bandžius. Nors mėgstu sportą, ypač futbolą, taip pat esu scenos menų mėgėja, baigiau Teatrologijos studijas. Mėgstu aktyvų laisvalaikį ir laiką leisti gamtoje, todėl savanorystė futbolo programoje ir per mobilius futbolo užsiėmimus sujungia mano pomėgius į vieną.

Kaip nusprendei tapti Vilnius social club savanore? Kiek laiko jau savanoriauji?

– Prieš pusantrų metų mano draugai dalyvavo Vilnius social club futbolo maratone. Nuo to laiko pradėjau įdėmiau sekti šios organizacijos veiklą, o savanoriauti apsisprendžiau tada, kai  mano draugas teisėjavo vaikų futbolo turnyre federacijos stadione ir aš nuėjau pasižiūrėti. Stebėdama visą šį veiksmą, jo darbą su vaikais ir įvairias situacijas, prisiminiau Vilnius social club.  Dar sėdėdama stadione, parašiau organizacijos vadovui Cedric’ui elektroninį laišką. Savanoriauju jau 5 mėnesius.

Ką tu veiki savanoriaudama?

– Kai susitikau su Cedric’u, man pasiūlė prisidėti prie mobilių futbolo treniruočių, kurios vyksta trečiadieniais Naujininkuose. Tuo metu mes einame į jaunuolių susibūrimo vietą – „Juventos“ mokyklos stadioną ir kviečiame juos kažką kartu paveikti. Dauguma jaunuolių žaidžia su mumis futbolą, o kas nenori  – krepšinį, badmintoną, įvairius stalo žaidimus ar tiesiog šnekučiuojasi. Taip pat šią vasarą Antalieptėje vyko stovykla jaunuoliams, kurioje prisijungiau prie gatvės darbuotojų komandos. Tai tas keturias stovyklos dienas gaminome maistą, žaidėm ir mokėmės išgyventi bei sugyventi. O nuo šio rudens prisijungiau prie futbolo programos, kurioje esu futbolo trenerė. Savanoriauju 9-14 m. vaikų grupėje. Treniruočių metu mes ne tik žaidžiame futbolą, bet ir bendraujame su vaikais, mezgame ryšį su jais.

Kas tau labiausiai patinka šioje savanorystėje? Kodėl?

– Labiausiai patinka laisvas bendravimo formatas, galimybė iniciatyviai žiūrėti į bet kokią situaciją. Per mobilias treniruotes susirenka labai įvairūs jaunuoliai ir savanoriai nėra atskiriami nuo Vilnius social club gatvės darbuotojų bei turi galimybę savo nuožiūra inicijuoti norimą veiklą su vaikais. Tikrai ne visose organizacijose savanoriai yra vertinami, o Vilnius social club pastebi kiekvieną pastangą ir ne tik skatina, bet sugalvoja dar daugiau veiklų, kuriose savanoris gali save realizuoti.

Ko išmokai savanoriaudama? 

Nors savanoriauju dar neilgai, bet susipažinau su daugybe jaunuolių ir pamačiau, kiek daug yra galimybių bei būdų užmegzti ryšį su jais. Nors empatija man nėra svetima, tačiau per šiuos kelis mėnesius išmokau dar labiau pastebėti kiekvieno žmogaus individualumą, jo aplinkos svarbą. Taip pat išmokau sukurti unikalų santykį su kiekvienu sutiktu jaunuoliu ir supratau, koks svarbus ir reikalingas yra kiekvieno iš mūsų indėlis, kiek daug gali pakeisti vienas pokalbis!

Kas tau yra sunkiausia savanoriaujant?

Ši savanorystė daug sunkumų man nesukelia, tačiau kartais, kai ateinu po darbų, atrodo, kad negaliu savęs atiduoti tiek, kiek norėčiau. Tiesa, mano nuotaika pasikeičia patekus į tą unikalią aplinką, kurioje bent dviem valandoms galiu pamiršti save ir savo laiką atiduoti kitiems, kurie man taip pat duoda atgal labai daug.  

Ko palinkėtum šiai organizacijai?

Šiai organizacijai norėčiau palinkėti ir toliau tęsti savo veiklą, kuri yra nepaprastai reikalinga ir naudinga. Taip pat norėčiau palinkėti, kad organizacija plėstųsi, priimtų naujus iššūkius, kad kuo daugiau vaikų galėtų tapti šios organizacijos dalimi.

Kalbino Giedrė.

 

Darius: „Mane nustebino, kad mano buvimas vaikams yra reikšmingas, supratau savo atsakomybę“. 2018.02

Darius lanko Vilnius social club futbolo treniruotes nuo pat jaunimo grupės susikūrimo, o šiame, jau penktajame futbolo programos sezone Darius prisijungė ir prie trenerių savanorių komandos. Kiekvieną antradienį Darius treniruoja 11-15 metų paauglius. Vaikinas pasakoja, kad ši nauja patirtis leidžia patirti tokius išgyvenimus, kokių niekada neturėjo.

„Gera jausti, kad vaikai manęs klauso, o mano nuomonė jiems yra svarbi“ – dalinasi Darius. Savanoris prisiminė patirtas neigiamas emocijas ir gautą pamoką, kai sulaukė klausimų iš vaikų, kodėl neatėjo į varžybas, nors žadėjo ateiti. „Mane nustebino, kad mano buvimas vaikams yra reikšmingas, supratau savo atsakomybę.“

Vilnius social club treniruotėse Dariui patinka aptarimo ratai kiekvienos treniruotės pradžioje bei pabaigoje: „Iš pradžių nelabai supratau tų aptarimų prasmės, pykdavau, kad reikia atvirauti, įvardinti savo jausmus. Dabar ši patirtis yra labai naudinga, padeda išreikšti savo mintis ir kasdienybėje, pavyzdžiui, globos namų susirinkimuose“. Jaunuolis pasakojo, kad nebejaučia tokio didelio nerimo, kai reikia pasakyti savo nuomonę, spręsti konfliktus. Tad ir pats treniruodamas vaikus stengiasi, kad jie būtų atviri, nebijotų pasidalinti savo mintimis.

Darius yra geras, empatiškas treneris, puikiai suprantantis vaikus, kurie patiria sunkumus ir kuriems ne visada puikiai sekasi žaisti futbolą. Paties vaikino vaikystė nebuvo iš lengvųjų: būdamas dešimties metų neteko tėčio, o po kurio laiko, dėl sudėtingų sąlygų šeimoje, pradėjo gyventi globos namuose. Dauguma pažįstančiųjų Darių sutiktų, kad jis yra labai geros širdies žmogus, gebantis puikiai pajuokauti. Pasak vaikino, juokas, geri draugai ir futbolas jam padeda išgyventi sunkius gyvenimo laikotarpius.

Dėl tokių jaunų žmonių kaip Darius jaučiame savo darbo prasmę, matome, kad Vilnius social club programos veikia bei suteikia galimybę jaunuoliams prisiimti daugiau atsakomybės bei tobulėti. Džiaugiamės, kad Darius prisijungė prie mūsų komandos!

 

Valdemaras: „Aš galiu pasirinkti, kokiu gyvenimo keliu eisiu“. 2017.10

Šį kartą norime papasakoti jums apie Valdemarą, kuris yra vienas iš ištikimiausių „Vilnius social club“ futbolo mokyklos narių. Vaikinas per trejus metus praleido tik tris futbolo treniruotes, kaip jis įvardino, „dėl labai svarbių priežasčių“, nes sirgo, šventė gimtadienį ir statė šiltnamį. Mus džiugina tokia jo ištikimybė, tačiau tai tik maža dalis to, dėl ko mes didžiuojamės Valdemaru. 

Vaikino draugystė su futbolu prasidėjo nuo ketverių metų, kai kartu su broliu kieme spardydavo kamuolį. Tai yra vienas iš šviesiausių jo vaikystės prisiminimų, nes šiuo metu santykiai su broliu nebėra tokie artimi. Valdemaras nuo dešimties metų gyveno globos namuose, mama mirusi, o tėčio apskritai nėra matęs. Vaikinas pasakojo, jog jam teko susidurti su daug išbandymų. Daugelio draugų, su kuriais jis augo, jau nebėra jo gyvenime, nes išsiskyrė prioritetai. „Man patinka viena frazė, kurią net nepamenu, kur išgirdau, jog galiu pasirinkti, kokiu gyvenimo keliu eisiu: tiesiu, vingiuotu ar į niekur. Tai aš labai nenoriu eiti tuo, kur į niekur. Todėl stengiuosi sveikai maitintis, sportuoti, jau kuris laikas visai nevartoju svaigalų. Futbolas man padeda nenuklysi nuo mano pasirinkto kelio, jis man reiškia labai daug. Jaučiu, kad mano kelias dabar yra tarp to vingiuoto ir tiesaus“, – pasakojo Valdemaras. 

Į „Vilnius social club“ jis atėjo, nes jį pakvietė draugas Darius. Vaikinas jau turėjo sukaupęs sportinės patirties iš buvusių klubų „Vėtra“ ir „Žalgirietis“, tačiau iš karto pajuto, kad šis klubas yra kitoks. „Man labai patinka, kad mes čia bendraujame. Tai ne tik žaidimas. Pradžioje ir pabaigoje mes susėdam į ratą ir kalbamės, kaip mums sekėsi. Ir su tokiais pasakymais „gerai“ neprasmuksi. Sedrikas duoda labai gerų pastabų apie tai, kaip mes elgiamės, tas padeda pasikeisti. Aš pats jaučiu, kad pasikeičiau, ne taip išlieju savo emocijas ant kitų, mažiau keikiuosi. Vis tiek dar man sunku kartais valdyti pyktį, pavyzdžiui, atėjo šį sezoną nauji žaidėjai, tai visiškai spiria pro šalį, todėl buvom labai pikti pradžioje, bet praėjo kelios treniruotės ir aš jau pradedu ne pykti, o aiškinti, kaip reikia žaisti“, – dalinosi vaikinas. Dėl savo pastangų visai neseniai Valdemaras buvo pakviestas prisijungti prie mūsų bičiulių „Western Union“ komandos.

Paklausus, kas šiuo metu gyvenime svarbiausia, Valdemaras atsakė, jog „santykiai šeimoje“. Jau dvejus metus vaikinas gyvena kartu su savo drauge Viktorija ir jos mama. Jis džiaugėsi, kad turi nuostabią merginą, kuri būna kartu su juo per kiekvieną treniruotę. Ji yra jo palaikymas ir stipriausia motyvacija siekti kažko daugiau gyvenime.

Ačiū tau labai, Valdemarai, kad esi mūsų organizacijos dalimi. Linkime sėkmės ir įvarčių!

Artūras:  „Futbolo treniruotės suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir vidinės drąsos“. 2016

nuotrauka-prie-sekmes-istorijos

Ieškoti pirmos istorijos šiai skilčiai nebuvo sunku. Paklausus futbolo mokyklos savanorių, kurie vaikai ir jaunuoliai jiems labiausiai įsiminė, dažnas atsakymas buvo „Artūras“. Paklausus „kodėl“, skambėdavo atsakymas, kad jis buvo nuo pat pradžių, niekada nepraleido treniruočių, dėl savo gerų rezultatų perėjo visas grupes ir jau ketvirtą sezoną lankys futbolo mokyklą. Ir iš tiesų po pokalbio su Artūru bei socialine darbuotoja Giedre liko jausmas, kad šis vaikinas yra ypatingas ir tuo pačiu labai paprastas žmogus, kuris siekia savo svajonių.

„Man patinka futbolas“, – tai buvo pirmasis Artūro sakinys apie save. Jis pasakojo, kad nuo pat vaikystės spardė kamuolį kieme, nors ir nemokėjo taisyklių. Anot jo, apie taisykles tuo metu nereikėjo galvoti, nes žaisti su draugais buvo tiesiog smagu. Pirmas profesionalesnes futbolo treniruotes pradėjo lankyti, kai Vilniaus vaikų socialinės globos namų „Gilė“ socialinė darbuotoja Giedrė pasiūlė eiti į „Vilnius social club“ futbolo mokyklą pas Sederiką, o šiuo metu jis jau lanko du klubus – „Vilnius social club“ ir „Žalgirietis“. Artūras pasakojo, jog be futbolo būtų nuobodu gyventi ir kartais aplanko toks jausmas, kad galėtų žaisti, „kol kojos nukris“.

Kalbėdamas apie tai, kas motyvuoja lankyti „Vilnius social club“ treniruotes, Artūras papasakojo, kad jam patinka santykis su Sederiku ir kitais savanoriais. „Man ten patinka, nes paprastai visi iš manęs kažko nori, o ten – ne. Aš nejaučiu spaudimo ir kritikos, jei ir suklystu, mane vis tiek pagiria ir paaiškina, kaip reikia daryti. Sederikas yra daugiau nei treneris, o savanoriai Mantas ir Benas būna linksmi, moka gerai žaisti futbolą. Ir aišku, auklėtoja Giedrė – ji mane visada palaiko, duoda naujų kamuolių, nes jie nuo dažno žaidimo greitai susidėvi“.

Anot socialinės darbuotojos Giedrės, bendradarbiauti su „Vilnius social club“ yra paprasta, nes jungia ta pati profesinė kalba ir supratimas. „Aš visada žinau, kaip sekasi mūsų vaikams, nes Sederikas parašo man dažnai apie situaciją, supranta, kai atsiranda sunkumų“.

Artūras pasakojo, jog futbolo treniruotės ir bendravimas su Sederiku suteikė daugiau pasitikėjimo savimi bei vidinės drąsos. „Man ten patinka ir šiais metais aš ten būsiu. Dėl to, kad lankiau „Vilnius social club“, dabar lengviau žaisti „Žalgirietyje“. Vaikinas savo ateitį sieja su sportu ir norėtų mokytis Vilniaus edukologijos universitete ir tapti treneriu. Nors iki to dar nemažai darbo reikia nuveikti, nes jam dar tik keturiolika metų, tačiau Artūras tiki savimi ir neabejoja savo pasirinkimu.

O kurgi ta sėkmė? Dažniausiai nuskambėjęs žodis, kuris apibūdino Artūrą, – „ištikimas“. Ištikimas „Vilnius social club“ mokyklai, ištikimas savo tikslams, ištikimas artimiems žmonėms, ištikimas futbolui. Ištikimybė siejasi su atsakomybe. Būdamas keturiolikos metų Artūras geba daryti ilgalaikius pasirinkimus, o tai yra sėkmingo ir brandaus žmogaus bruožas. Tad užbaigti šią istoriją labai tinka globos namų socialinės darbuotojos Giedrės pasakytais žodžiais apie mūsų istorijos herojų: „Artūras yra žmogus, turintis talentą ir sugebantis juo naudotis“.

 

Į futbolo maratoną