Paremti Paremti

Draugaukime Facebook!

 

Į futbolo maratoną

„Kai futbolas tampa gyvenimo mokytoju“. Pokalbis su Ernestu (Bernardinai.lt)

Nuo 2013 metų „Vilnius Social Club“ įgyvendina futbolo programą, kurios tikslas yra pasitelkti sportą kaip socialinio darbo priemonę sudarant galimybę atskirtį patiriantiems vaikams bei jaunimui ne tik lankyti treniruotes, bet ir taip gerinti savo asmeninius bei socialinius įgūdžius. Šešiolikametis Ernestas „Vilnius Social Club“ futbolo programą lanko jau pusantrų metų. „Vaikščiodavau pažaisti futbolą Naujininkų stadione ir vienas senas pažįstamas, su kuriuo buvome bendraklasiai, parodė man organizaciją „Vilnius Social Club“. Taip susipažinau su Cedricu ir jo įkalbėtas pradėjau lankyti futbolo treniruotes“, – prisimena jis.

Vaikinas pasakoja, kad lankyti treniruotes yra žymiai geriau, nei tiesiog kartais laisvalaikiu su draugais paspardyti kamuolį kieme. Svarbiausia, anot jo, kad yra treneris, kuris ne tik moko futbolo paslapčių, bet ir yra žmogus, kuris įkvepia. Be to, rungtynės su kitomis komandomis yra puiki proga išmėginti savo jėgas ir sužinoti, kur dar reikia tobulėti. „Visiškai kitokia motyvacija. Be to, man svarbu susipažinti su komandos draugais. O ir treneris yra pavyzdys ne tik kaip specialistas, bet ir kaip žmogus. Jis ne tik moko futbolo paslapčių, tačiau ir palaiko moraliai. Jaučiu didelį skirtumą nuo mokyklos, kur mums tiesiog leidžia žaisti ir daugiau nesirūpina. Tuo tarpu čia visada gauni daug patarimų, kaip gali vieną ar kitą dalyką atlikti geriau“, – teigia Ernestas.

Ernesto teigimu, jam labai svarbu tai, kad kiekvienas futbolo užsiėmimas „Vilnius Social Club“ baigiasi aptarimu. Jaunuolis pripažįsta, kad iš pradžių jam pačiam buvo gana nelengva įsitraukti į pokalbį ir kalbėti apie tai, kaip sekėsi, kaip jis jaučiasi. Tačiau ilgainiui viskas pasikeitė. 

„Mes daug kalbame apie tai, ką reiškia būti komanda. Labai svarbu yra bendravimas. Čia daug lemia ir neformalūs dalykai, kaip kad kartu praleistas laikas. Per aptarimą mes tiesiog analizuojame, kaip mums sekasi būti kartu. Iš pradžių tai nėra lengva, bet ilgainiui mezgasi santykiai ir tampa lengviau kitų akivaizdoje reikšti jausmus, analizuoti, kaip sekėsi“, – akcentuoja Cedricas.

Ernestas pasakoja, kad mokykloje jam vis dėlto labiau patinka individualios, o ne grupinės užduotys. Pastarosios, jo teigimu, vis tiek dažniausiai virsta tuo, kad dalis grupės narių nedirba ir naudojasi kitais. Be to, trūksta ir refleksijos, kodėl pasirinkta tokia užduotis, kaip sekėsi ją atlikti grupėje. „Mokykloje mūsų nemoko, ką reiškia dirbti grupėje, kaip pasiskirstyti funkcijas, kad pasiektume rezultatą. Nebūna ir aptarimų, kurie padėtų analizuoti, kaip sekėsi. Tad apie darbą komandoje daugiau išmokstu iš futbolo“, – pripažįsta Ernestas.